kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Biliūnas


Jonas Biliūnas (1879–1907) – lietuvių novelės klasikas, psichologinės prozos ugdytojas – gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronyse (Anykščių raj.) pasiturinčių ūkininkų šeimoje, tačiau dar būdamas gimnazistas liko našlaitis, susidūrė su skurdu ir būtinybe verstis savarankiškai, už kuklų atlygį mokė jaunesnius vaikus, kol 1899 m. savo lėšomis baigė Liepojos gimnaziją. Paskutinėse gimnazijos klasėse susidomėjo marksizmu, tapo aktyviu socialdemokratu, įkūrė slaptą moksleivių draugiją. Dėl savo pažiūrų Biliūnui teko nukentėti: 1900 m. buvo pašalintas iš Dorpato (Tartu) universiteto. 1902 m. Panevėžyje, kur tada gyveno, įsteigė socialdemokratų partijos grupę. Socialinė problematika ryškėja ankstyvuosiuose darbininkų spaudoje skelbtuose rašytojo apsakymuose: „Pirmutinis streikas“, „Be darbo“ ir kt.
Kairuoliškumas, dėmesys pažemintiesiems ir nuskriaustiesiems, permainų troškimas – būdinga XX a. pradžios jauno intelektualo, ypač pavergtos tautos piliečio, laikysena. Ilgainiui Biliūno politinių pažiūrų įkarštis ėmė vėsti, jo dėmesį patraukė literatūra, estetika, kultūros istorija. Biliūnas buvo pirmasis lietuvis inteligentas, kuris profesionaliai ruošėsi rašytojo darbui – 1903–1904 m. Leipcigo ir Ciuricho universitetuose studijavo literatūrą ir su ja susijusias disciplinas. Šiuo laikotarpiu parašytos kai kurios Biliūno novelės („Vagis“, „Kliudžiau“ ir kt.) rodo bręstantį rašytojo talentą, kurį veikė ir kruopščiai studijuojama lektūra, pirmiausiai psichologinio realizmo šedevrai – Gi de Mopasano, Antono Čechovo novelės.
Jau sirgdamas džiova ir gydydamasis Lietuvoje (Rozalime, Kačerginėje, Anykščiuose) ir Lenkijoje (Zakopanėje) Biliūnas parašė brandžiausius kūrinius – apsakymus „Joniukas“, „Lazda“, „Ubagas“, „Brisiaus galas“, apysaką
Liūdna pasaka. Silpstant jėgoms, kūrybinės galios ir entuziazmas tik augo, kūrybiniai planai vijosi vienas kitą: laiške Povilui Višinskiui Biliūnas prisipažino meldžiąs likimo, kad jam būtų suteikta bent dešimt metų, per kuriuos galėtų užrašyti viską, kas sieloje glūdėjo. Likimo permaldauti nepavyko: rašytojas mirė Zakopanės sanatorijoje tesulaukęs 28 metų.
Jam buvo lemta likti literatūros istorijoje kaip novelių autoriui – ir ne vien todėl, kad stambesniems epiniams žanrams trūko laiko ir jėgų. Fragmentiškumas, dėmesys detalėms, niuansams, atsiribojimas nuo teorijos, teigusios, kad rašytojas privalo kurti objektyvų epochos ir visuomenės paveikslą – visa tai būdingos Biliūno prozos ypatybės. Lietuvių literatūros kritikoje Biliūnas dažniausiai laikomas realizmo atstovu, tačiau bandyta jį priskirti ir sentimentalistams (Algimantas Radzevičius). Kita vertus, ne vienas tyrinėtojas pastebėjo jo kūryboje didelį jausmo santūrumą, derinamą su stipriu emocingumu (Meilė Lukšienė, Kazys Umbrasas).
Biliūnas nebijojo aiškiai apibrėžti savo pilietinės pozicijos, tačiau jis taip pat dažnai laikomas tolerancijos, pakantumo skatintoju. Jį veikė modernistinės reliatyvizmo idėjos, pasak kurių, nieko tikra nežinome apie mus supančius daiktus ir reiškinius ir neturime teisės kategoriškai spręsti ar teisti. Biliūno veikėjai neskirstomi į teigiamus ir neigiamus, jiems nepritaikomos stereotipinės schemos. Pasakotojas dažnai neatskleidžia, kurio pusę jis palaiko, nors gali su skaitytoju pasidalyti abejonėmis, nesislepia už savo veikėjų, neimituoja objektyvaus visažinio pasakotojo, būdingo klasikinio realizmo prozai.
Daug svarstyta apie Biliūno prozos psichologizmą. Akivaizdu, kad jo vaizduojami žmonės atveria daugiau vidinio pasaulio užkaborių nei Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos herojai, atpažįstami plačioje, spalvingoje, tačiau pernelyg apibendrintoje, individualių veikėjų stokojančioje visuomenės panoramoje. Tradicinio realistinio pasakojimo kontekste Biliūno herojai atrodo egocentriški, subjektyvūs. Jie dažnai samprotauja pirmuoju asmeniu, nebijo atsiverti, dalijasi autentiškais atsiminimais. Žmogus tarsi įvertinamas nauju žvilgsniu – atkreipiamas dėmesys į kintančius veido bruožus, „sielos veidrodžius“ – akis, fiksuojami balso pokyčiai, nutylėjimai, suteikiamas žodis visuomenės atstumtiesiems – elgetoms, bepročiams. Žvilgsnis į pasaulį ir save – persmelktas elegiško graudulio, neretai savigraužos. Esminiai Biliūno motyvai susiję su įskaudinto, žeminamo žmogaus jausminėmis reakcijomis – kalte, skriauda, nuoskauda. Šie jausmai suvisuotinami: tai, kas atsitinka senam artimųjų apleistam ubagui ar niekam nereikalingai katytei, gali atsitikti kiekvienam, todėl Biliūno tragizmas be jokio moralizavimo veikia labai įtaigiai. Pasak rašytojo Romualdo Granausko, sunku įsivaizduoti žmogų, kuris neverkė dėl beprasmiškai žuvusios katytės: „Parodykit man tą žmogų, ir aš į akis jam pasakysiu, kad gamta vietoj širdies dar vaikystėje jam teįdėjo akmenį. Ir dar labai suabejosiu, ar šiandien tas akmuo jam atvirto į širdį“.
Biliūno proza buvo lūžio taškas, žymėjęs naują lyrinės, psichologinės prozos epochą: visi vėlesni rašytojai (Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, Antanas Vaičiulaitis ir kt.) plėtė psichologijos pažinimo horizontus, tačiau turbūt nė vienas nepasiekė tokios meninės įtaigos palyginti paprastomis, išoriškai skurdžiomis, tačiau puikiai suderintomis stilistinėmis priemonėmis.
Tad Biliūnas – vienas pirmųjų lietuvių literatūros stilistų. Iš jo kūrybos neįmanoma išmesti sakinio, dažnai net pakeisti žodžių tvarkos, kad nesugriūtų prasminis karkasas. Jo kūriniai vientisi, pasakojimo tonas netrūkinėja, toks pat išlieka iki galo. Tai ne padriki įspūdžiai, o nuoseklus pasakojimas, nors ir papildytas lyriniais elementais. Biliūnas – vienas meditacinės, poetinės prozos pradininkų, iš jo mokėsi ir savuosius „magiškojo realizmo“ ar „ezopinės kalbos“ modelius kūrė Antanas Vaičiulaitis, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis. Sovietmečiu Biliūno kaip „pažangiojo“ literato autoritetas padėjo išlaikyti gyvybingą lyrinės prozos tradiciją. Autoritetą puoselėti padėjo ir oficialiosios valdžios atstovų 1953 m. sprendimas perlaidoti rašytojo palaikus Liudiškių piliakalnyje prie Anykščių.
Biliūnas lietuvių literatūrą praturtino naujomis temomis. Kartu su jo kūryba į realistinio pasakojimo kanoną įtraukiami žmogaus egzistencijos laikinumo, gyvenimo trapumo motyvai (Juozas Stonys). Kontrasto principu komponuojami skirtingi laiko planai, kai jaunos dienos atrodo lyg nesugrąžinamas „aukso amžius“, o dabartis pilna grėsmingų nuojautų. Vienas paskutinių Biliūno kūrinių, apysaka
Liūdna pasaka, šiandien gali būti interpretuojama ne vien kaip istorijos mechanizmų sulaužyto mažojo žmogaus likimo, psichologinio žlugimo istorija, bet ir kaip universalios legendos bruožų turinti pasaka, sakmė, istorinių lūžių laikais pasikartojantis tragiškas motyvas. Apysakoje esama poetinių elementų, kompoziciją struktūruojančių pasikartojimų, o įžangą „Baltasai šešėlis“ galima skaityti kaip eilėraštį proza, kuriame puikiai dera intymus asmeniškumas ir universali idealios mylimosios simbolika.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Jonas Biliūnas. Liūdna pasaka.Romualdas Granauskas. Baltas liūdesio balandis.Juozas Stonys. Psichologizmas Jono Biliūno kūryboje.Albertas Zalatorius. Apie stilių, pasakotojo ir skaitytojo santykį Jono Biliūno kūryboje.Jonas Biliūnas. Laiškai.Jonas Biliūnas. Atvirasis laiškas dailiosios literatūros ir kalbos mylėtojams.Jonas Biliūnas. Lazda, Ubagas, Vagis.Jonas Biliūnas. Laimės žiburys.Meilė Lukšienė. Apie LAIMĖS ŽIBURĮ.Mindaugas Kvietkauskas. Prometėjiškoji pasaulėvoka Jono Biliūno prozoje.Jonas Biliūnas. Apsakymai.Jonas Biliūnas.LIŪDNOS PASAKOS autografas.Jonas Biliūnas su žmona Julija Janulaityte.Jono Biliūno muziejus Niūronyse, rašytojo gimtajame name.Jono Biliūno perlaidojimo vieta – Liudiškių piliakalnis.Jonas Biliūnas.

Ar žinote, kad...